Elba

Tikrai neperdėsime sakydami, kad Elba – mažytis rojaus kampelis prie Toskanos krantų. Kristalo skaidrumo vanduo, auksinis smėlis, iš vandens kyšančios uolos, nepaprastos istorijos ir legendos čia plevena ore. Elba – tikra ramybės oazė trokštantiems pailsėti nuo miesto triukšmo ir asfalto. Ryte čia pažadina čiulbantys paukščiai ir skaisčiai šviečianti saulė, čia galima mėgautis mažyčiais paplūdimiais, saulėlydžiais, puikiu maistu ir draugiškais vietiniais gyventojais.

Elba – trečioji pagal dydį Italijos sala ir didžiausia Toskanos archipelago sala. Su žemynu šią salą jungia ištisą dieną kursuojantys keltai (atstumas tarp Elbos ir Toskanos – maždaug 10 kilometrų), kelionė trunka apie 40 min. Saloje nuolat gyvena 35 tūkstančiai žmonių, daugiausia iš jų apsistoję svarbiausiame salos mieste Portoferraio, į kurį atplaukia dauguma keltų. Nors Elba yra nedidelė, jos plotas siekia kiek daugiau nei 200 kvadratinių kilometrų, peizažas čia labai įvairus – romantika dvelkiantys žvejų kaimeliai, kalnuose įsikūrusios gyvenvietės, žali slėniai, primenantys džiungles. Aukščiausias salos taškas – Monte Capanne (1019 m.). Daugiau apie lankytinus salos objektus – netrukus.

Capraia

Capraia – labiausiai nuo Toskanos krantų nutolusi archipelago sala, esanti arčiau Korsikos salos, negu Italijos. Sala už savo varda turėtų būti dėkinga čia kažkada gyvenusioms laukinėms ožkoms (it. capra – ožka), o štai kita legenda byloja, kad pavadinimas laikui bėgant pasikeitė, o pirmasis „Karpa“ reiškė uolą, mat sala iš toli primenanti nedidelę uolą.

Capraia buvo žinoma nuo senų laikų – čia buvo apsistoję finikiečiai, graikai, etruskai ir romėnai. Viduramžiais salą valdė piratai saracėnai, vėliau Capraia perėjo į Pisos gyventojų rankas, o galiausiai ją valdė Genuja. Tačiau tuo istorija nesibaigia, mat iki XIX a. Pr. Sala priklausė Korsikai, Prancūzijai ir Anglijai. Nuo 1989-ųjų Capraia yra Nacionalinio Toskanos Achipelago Parko dalis.

Capraia yra mielai lankoma turistų, į ją plaukia keltai iš Livorno uosto Capraia – laukinės, neužterštos gamtos sala. Čia beveik nėra civilizacijos ženklų, tad ją aplankyti verta gamtos mylėtojams, nardytojams, žvejams. Salos pakrantės uolėtos, įvairių ryškių spalvų. Keliaujant į pietinę salos dalį galima rasti seniai užgesusio ir pamiršto ugnikalnio pėdsakų.

Giglio

Giglio (liet. Lelijos sala) nutolusi nuo Toskanos pakrantės maždaug 15 km. Sala visai mažytė, joje – tik 1500 nuolatinių gyventojų. Sala vadinama mažuoju Toskanos archipelago rojumi – gamta čia nepaliesta žmogaus, klimatas švelnus ir tinkamas aktyviam poilsiui bene ištisus metus. Ypač populiarios pramogos Giglio saloje – paukščių stebėjimas ir nardymas.

Kai ir dauguma Toskanos salų – Giglio žinoma jau daugelį amžių. Čia buvo apsistoję etruskai ir romėnai, vėliau ji priklausė Imperatoriui Karoliui Didžiajam. Bėgant metams ir keičiantis savininkams, sala pateko į Pisos rankas, o piziečiai čia pastatė pilį. XVI amžiuje Giglio priklausė visą Toskaną užvaldžiusiai Medici šeimai iš Florencijos. Vienas įdomiausių faktų – Saracėnų piratų puolimai ir vieno iš garsiausių piratų kapitonų Khair ad-Din, vadinto Barbarossa, grėsmė. Salos gyventojai, kankinami pastarojo baimės, pasistatė gynybinių bokštų salos pakrantėse. Nuo XIX amžiaus saloje įsivyravo taika ir ramybė, gyventojų ėmė daugėti, o atidarius granito kasyklas ėmė augti ir ekonomika. Na o dabar vienintelis salos verslas – turizmas.

Salos gamta stebina – granito uolos, vešli augmenija, čia sutinkama net retų gyvūnų rūšių. Gioglio gali pasigirti ir puikiais, smėlėtais paplūdimiais, ir skaidriu, žydru vandeniu. Na o vienas svarbiausių lankytinų objektų čia – senoji salos pilis.

Gorgona

Gorgona – pati mažiausia iš visų septynių Toskanos archipelago salų. Nuo Toskanos krantų Gorgona nutolusi per 37 km, tačiau ypatingai skaisčią dieną jos kontūrą galima pamatyti iš Livorno. Į salą vieną kartą per savaitę kursuoja keltas iš Livorno. Turistai gali aplankyti salą tik mažomis organizuotomis grupėmis, lydimi gido. Apie norą aplankyti salą būtina pranešti prieš 11 dienų, būtina pateikti asmens duomenis Direzione del Carcere.

Nors saloje šiuo metu gyvena apie 150 žmonių, tačiau joje rasta etruskų, romėnų, benediktinų ir certosini vienuolių gyvenimo įrodymų. Vėliau priklausė Pisai ir Florencijai, o taip pat Certosini vienuoliams. Vėlesni bandymai gausiai apgyvendinti šią salą nuėjo perniek.

Salos centras – nedidelis žvejų kaimelis. Salos paviršius uolėtas, o pakrantės apsuptos ypač gausios laukinės augmenijos. Žmonės Gorgona saloje lankosi retai, tad gamta neužteršta, vanduo ypač skaidrus – stovyklauti čia draudžiama. Vienas gražiausių laukinių paplūdimių – Baia dei Gabbiani ir Cala Scirocco. Grotta del Bue Marino didžiuojasi gausiais focca būriais, deja – tai ypač griežtai saugoma teritorija, į kurią draudžiama patekti turistams. Saloje taip pat yra dviejų – Pisos ir Florencijos – tvirtovių liekanos. Villa Margherita griuvėsiai mena etruskų ir romenų laikus. Kiti lankytini objektai – Torre Vecchia XIII a., Torre Nuova, Torre dell‘Orologio, San Giorgio bažnytėlė, senosios kapinės ir keletas grotų.

Montecristo

Montecristo sala daugeliui primena puikų prancūzo A.Dumas romaną „Grafo Montekristo sala“, skaitytą vaikystėje. Tad ar paslaptingoji sala iš tiesų egzistuoja? Legenda pasakoja, kad į salą atvyko iš kalėjimo pabėgę kaliniai, ieškantys grotoje paslėpto lobio. Iš tiesų tyrinėtojai nustatė, kad lobis iš tiesų buvo paslėptas saloje, bet ne XIX amžiuje, o trimis šimtmečiais anksčiau. 1553-aisiais Dragut vadovaujami korsarai užpuolė saloje gyvenusius vienuolius, pavertė juos vergais, o sukauptą turtą pagrobė. Kur dingo lobis niekas nežino, tačiau dar ir šiandien atsiranda jo ieškančiųjų.

Saloje galima pamatyti buvusios tvirtovės, vandens malūno griuvėsius. La Villa Reale buvo pastatyta XIX amžiuje pagal turtingo anglo Lordo Tayloro užsakymą. Šiuo metu čia – salos istorijos muziejus. Tačiau paprastiems turistams ne taip lengva patekti į šią nepaprastą salą – pirmiausia dėl jos atšiaurių granitinių krantų (vienintelė vieta, į kurią atplaukia nedideli laivai, vadinama Cala Maestra, būtent čia ir yra minėtoji anglo vila. Vieninteliai salos gyventojai – sutuoktinių pora.Visgi pasiryžę aplankyti šį nuostabų laukinės gamtos kampelį, vienos dienos išvyką gali užsisakyti pas Corpo Forestale di Follonica prieš kelis mėnesius.

Pianosa

Ši nedidelė sala savo nuo kitų skiriasi paviršiumi – ji beveik plokščia, o aukščiausias salos taškas tesiekia 29 m. Ankstesniais metais saloje buvo įsikūręs kalėjimas, na o dabar sala visiškai negyvenama. Gavus leidimą ir atvykus į salą galima užsiimti nardymu – čia jūra gausi įvairių žuvų ir augmenijos. Neretai sutinkami ir delfinai. Vieninteliame prieinamame paplūdimyje galima rasti romėnų vilos liekanas.

Giannutri

Piečiausia Toskanos archipelago sala Giannutri pasižymi savo pusmėnulio forma. Tačiau labiausiai pagarsėjusi kaip žuvėdrų sala, mat čia galima sutkti karališkąsias Viduržemio jūros žuvėdras. Sala buvo gyvenama nuo etruskų laikų, o tai įrodo netoli salos krantų randami įvairių periodų rakandai ir net paskendę pirklių laivai. Saloje yra du paplūdimiai – Cala dello Spalmatoio ir Cala Maestra, – marmurinės romėnų vilos liekanos. Bene įdomiausios salos lankytinos vietos – palei krantą besitęsiančios žydro vandens grotos, gražiausioji iš jų vadinama Cala dei Grottoni.

Salą galima pasiekti į Porto Santo Stefano, o vasarą ir iš Giglio salos. Sala yra gyvena, o šalia išilgai salos nudriekusio pėsčiųjų tako galima pamatyti privačių vilų. Čia yra ir nedidelis restoranas Taverna del Granduca, kurios savininkas nuomoja ir nedidelius namukus saloje.

Formiche di Grosseto

Grosseto skuzdėlėmis vadinami trys mažyčiai žemės lopinėliai nuo Marina di Grosseto krantų nutolę apie 20 km. Šios uolos net turi savo vardus – Formica Grande, Formica Media ir Formichino. Didžiausioje iš jų stovi vienišas švyturys. Iki jų dažniausiai atkeliauja tik ištikimi nardymo mėgėjai, galintys stebėti ne tik povandeninę fauną ir florą, be tir archeologiniais senųjų civilizacijų radiniais.