MontalcinoMontalcino – nedidelis miestelis (apie 5000 gyventojų), esantis Sienos provincijoje. Archeologiniai radiniai rodo, kad vietovė buvo apgyvendinta jau etruskų ir romėnų laikais. 814-aisiais imperatorius Ludovico il Pio atidavė Montalcino gyvenvietę į Sant‘Antimo vienuolyno vienuolių rankas. Šie tvarkė ne tik religinį, bet ir politinį ir administracinį miestelio gyvenimą. X amžiuje iš pajūrio į Montalcino atsikraustė nemažai gyventojų – jie slėpėsi nuo Viduržemio jūros pakrantę puldinėjančių saracėnų piratų. Padidėjusi gyvenvietė ėmė klestėti – joje vystėsi žemdirbystės, karemikos gamyba, batsiuvystė, vilnos apdirbimas. XII amžiuje Sienos miesto dėka aplink Montalcino atsirado aukšta apsauginė siena, o pats miestelis ilgai prisklausė nuo Sienos miesto, kol nebuvo užkariautas Florencijos.

Toks Montalcino ir išliko – nedidelis XVI amžiaus miestelis, primenantis istorinių filmų dekoracijas, nutįsęs kalvos keteroje, iš vienos pusės įrėmintas bažnyčios, o iš kitos – tvirtovės. Šlaituose žaliuoja ąžuolai, alyvmedžiai ir geltonai žydintys vijokliai, o tarps jų vingiuoja siauri takeliai, vedantys į vynuogynus. Būtent jų dėka, t.y. vyno Brunello di Montalcino dėka, miestelis tapo garsus ne tik visoje Italijoje, bet ir pažįstamas vyno žinovų iš viso pasaulio.

MontalcinoTačiau į Montalcino nuvykti verta ne vien dėl puikaus raudonojo vyno. Pirmiausia akį patraukia galinga tvirtovė, pastatyta 1361 metais Sienos miesto pastangomis. Į tvirtovę galima užsukti, o užsukus užlipti į gerai išlikusius bastionus, nuo kurių atsiveria puiki apylinkių panorama – esant geram orui matyti Monte Amiate užgęsusio ugnikalnio kontūrai ir toli besidriekiantis Val d‘Orcia slėnis. Šiltuoju metų laiku tvirtovėje darvai vyksta koncertai ir kiti kultūriniai renginiai, veikia vynoteka.

Kiti dėmesio verti lantykini objektai: Palazzo dei Priori rūmai, kuriuose dabar čia įsikūrusi miestelio savivaldybė, Piazza del Popolo – pagrindinė miesto aikštė, kurią puošia graži gotikinė lodžija, San‘t Agostino, Sant‘Egidio ir San Francesco bažnyčios.

Rekomenduojame aplankyti ir Museo Civico e Diocesano di Arte Sacra (liet. Sakralinio meno muziejus). Svarbiausiame Sienos provincijos religinio meno muziejuje galima rasti įdomių paveikslų ir skulptūrų nuo viduramžių iki moderniųjų laikų. Museo del Vetro, arba Stiklo muziejus, patraukliai pasakoja stiklo atradimo ir jo apdirbimo istoriją. Čia demonstruojami stiklo apdirbimo įrankiai, kuriais naudojosi senovės egiptiečiai, vėliau romėnai, iki dabartinių murano stiklo meistrų Venecijoje.

Na didžiausias ir įdomiausias muziejus – tai visas Montalcino, tikras muziejus po atviru dangumi. Todėl čia verta neskubėti ir pasiklysti senose siaurose miestelio gatvėse, užsukti į amatininkų dirbtuves, vynoteką ar barą mažyčiam puodeliui juodos kavos.

Liepos mėnesį Montalcino vyksta tarptaunis džiazo festivalis „Jazz & Wine“, sutraukiantis daugybę džiazo ir vyno mylėtojų. Dauguma pasirodymų vyksta Montalcino tvirtovėje, taip pat apylikėse esančiose pilyse.

MontalcinoLiepos pabaigoje vyksta ir „Festival della Val d’Orcia – Festival Internazionale di Montalcino“ (liet. „Val d‘Orcia Slėnio Festivalis – Tarptautinis Montalcino Festivalis“). Ne tik Montalcino, bet ir kituose slėnio miesteliuose ir kaimuose vykstantis festivalis dovanoja žiūrovams spektaklius, koncertus, šokių pasirodymus, autorinio kino vakaras ir daugybę kitų kultūrinių renginių.

Rugsėjo mėnesį vyksta „La Settimana del Miele“ (liet. „Medaus Savaitė“) – nacionalinio lygio medaus gamintojų sektoriaus suvažiavimas. Tvirtovės kieme rengiamas medaus ir kitų bičių produktų turgus, bitininkystės įrankių turgus-paroda. Savaitės metu Italijos žrnalistams, daugiausia dėmesio skiriantiems bitininkystei, įteikiami apdovanojimai – „Auksinė bitė“.

Spalio mėnesį vyksta „Sagra del Tordo“ (liet. „Strazdo festivalis“) – istorinis-folklorinis renginys, kurio metu galima išvysti įdomių ir linksmų viduramžiškų pramogų: ballo del Trescone (tai senovinis šokis, kurio metu smarkiai trepsima, šį šokį aprašė Dante ir Boccaccio), šaudymo lanku važdybos, dvariškių eisena. Šventės tradicijos slypi viduramžių medžioklių papruočiuose, kuomet grįžusių su grobiu iš miškų medžiotojų drąsa ir išmintis būdavo išbandomos įvairių rungčių metu, o moterys tuo metu varžydavosi, kuri paruoš geriausią patiekalą iš sumedžiotos mėsos ir patieks geriausią vyną.